Šiandien dalyvavau viešojo kalbėjimo seminare, kurį vedė Valdemaras Chmielevskis. Jo metu išvedžiau įdomias viešojo kalbėjimo ir vairavimo mokymosi paraleles.
Tiek mokantis vairuoti automobilį, tiek mokantis viešojo kalbėjimo, tenka įvaldyti daugelio veiksmų darymą vienu metu. Vairuotojas vienu metu stebi aplinką, ženklus, kitus automobilius per visus langus ir veidrodžius, sukioja vairą, junginėja pavaras, posūkius, spaudo pedalus. Viešai kalbantis žmogus vienu metu turi sekti savo kalbą, palaikyti ryšį su auditoriją, išlaikyti akių kontaktą, naudoti vizualines priemones, žaisti su balso tonu, greičiu, pauzėmis, judėti po sceną, gestikuliuoti.
Besimokantieji vairavimo ar viešojo kalbėjimo bando visą tai daryti vienu metu, kas yra labai sunku pradedančiajam!
Kai baigiame vairavimo kursus ir gauname vairuotojo pažymėjimą, kelis kartus per dieną praktikuojamės didelio streso sąlygomis ir jau po pusmečio sugebame pervažiuoti miestą neišsiskirdami iš kitų vairuotojų. O kaip su viešuoju kalbėjimu?
Baigiame dviejų dienų kursus ir einame pristatinėti projekto ar šnekėti konferencijoje. Ar gali per keletą dienų atsirasti toks automatizmas kaip po pusmečio vairavimo? Žinoma NE! Pradžioje išmokstame laikyti akių kontaktą, vėliau – paruošti pakenčiamą kalbą, dar vėliau – įprantame teisingai ateiti į sceną ir taip toliau, kol po 20 metų išvystome oratorystės pagrindų automatizmą iki vidutinio vairuotojo lygio. Tiek metų darbo, kad pasiektume mėgėjo lygį? Vaje!
O ką daryti jei nori profesionaliai rėžti kalbas jau po metų – dviejų? Iš kur paimti tiek praktikos? Va, šiam tikslui ir reikalingi viešojo kalbėjimo klubai! Po poros metų kassavaitinės praktikos jau drąsiai lipsime ant scenos, valdysime auditoriją, įtaigiai parduosime savo idėją.
Susitikime artimiausiame viešojo kalbėjimo klubo Toastmasters susitikime!
Dokk